Salvatore Bitonti atvira paskaita
Tarptautinė trilogija: Fotopadidinimas (Blow-Up), 1966; Zabriskie Point, 1970; Profesija: reporteris (The Passenger), 1975.
Fotopadidinimas (Blow-Up), įkvėptas Julio Cortázar apsakymo „Laumės plaukai” (Las Babas del Diablo), – tai filmas, patraukęs anglakalbės publikos dėmesį ir lėmęs tarptautinę Antonioni sėkmę.
Teorinis projekto pagrindas – neapčiuopiama ir daugiareikšmė vaizdinių prigimtis, pranašiškai lemianti negebėjimą atkurti realybę tokią, kokia ji yra, o tik tokią, kokia ji gali atrodyti – neapibrėžta ir nuolat besikeičianti. Filmas tapo šešiasdešimtųjų Swinging London kinematografiniu simboliu.
Zabriskie Point – tikriausiai pats aukščiausias Antonioni, kaip tarptautinio kino kūrėjo, karjeros taškas. Išskirtinė amerikietiškojo dominavimo visa apimančios vartotojiškumo hegemonijos kritika; road movie, fiksuojantis jaunatviško pasipriešinimo metus ir, Pink Floyd muzikos dėka, sukuriantis negailestingą ir, tuo pačiu, neprilygstamai didingą įspūdį.
Profesija: reporteris (The Passenger) – tai trečiasis ilgametražis, kurį Antonioni nufilmavo už Italijos ribų, paremtas Mark Peploe siužetu; apologas apie identiteto ir laisvės sampratas, meistriškai elegantiškas ir tobulas formos prasme. Lėtindamas ritmą ir taip palikdamas vietos tylai bei kontempliacijai, Antonioni kaip parabolę brėžia pagrindinio veikėjo kelią dalindamas jį į tris dalis: pradinę pralaimėjimo ir sąstingio būseną, tapatybės kaitą, mirtį.