Ši svetainė naudoja techninius (būtinus) ir analitinius slapukus.
Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su slapukų naudojimu.

„Jėzaus Draugija: apeigos Kinijoje ir ceremonijos Europoje“

Michelos Catto konferencija

Pirmieji misionieriai, aprašydami tolimąsias šalis, suteikė medžiagos turtingai žmonių literatūrai. Etnologai, augalų bei mineralų klasifikatoriai, antropologai ir istorikai pasakojo apie naują žmoniją, apie kitus papročius ir tradicijas, sukuriančias naujas žinias, skubiai keliančias būtinybę kitaip apibrėžti vyrų vaidmenį istorijoje, jų teologinį statusą bei įsitikinimus ir papročius.Apeigos, ceremonijos ar praktikos, yra bevik sinonimai mūsų sekuliarizuotose visuomenėse, o jų pobūdis – pilietinis ar religinis, yra apibūdinamas tik pagal jį lydintį būdvardį – atributą. Šiuolaikiame amžiuje yra kitaip, kai krikščionių vienybė ėmė griūti ir paskatino diskusijas apie Bažnyčios senąsias ceremonijas bei sakramentus, o knygos pakurstė nesutarimus tarp pagonių ir krikščionių santykių pobūdžio, tarp senovės ir šių laikų, tarp senosios Europos ir Naujųjų Pasaulių.
Indėlis diskusijų plėtrai atsirado iš misionierių veiklos, o ypač veiklos Rytų Azijoje, kur į kiekvieną dotaciją buvo žvelgiama kaip į galimybę grįžti prie pagonybės ar erezijos, ar kaip vienintelė perspektyvi galimybė veržtis užkariauti norimas tautas. Jėzaus Draugija vaidino dvejopą vaidmenį, beveik kaip dviveidė Giano, naudodamasi pritaikymo Azijoje principu, taip kaip ir Europoje: krikščionybę interpretuoja kitų naudai, kitų vertėjas europiečiams.
Šio požiūrio kilmė buvo kultūrinė, tačiau ne vien tai. Pirmieji misionieriai iš Collegio Romani, praturtinti renesanso kultūra, suprato, kad yra būtina naudoti vietinius papročius, kad būtų priimti ir, kad žaidimas buvo dvejopas ir atliekamas panašiu būdu prieš europiečius. Apibūdinimai, kurie sukuria didįjį Kinijos jėzuitų mitą turi viską ir priešingybę viskam: prietaringumą ir auktštų moralinių vertybių egzistavimą, krikščionybės ir stabmeldystės pėdsakus, gėrį ir aprašymus apie Eden ir jo tautų gyvenimą poligamijoje, žiaurumą ir ksenofobiją. Atrodo, kad beveik niekas nebuvo svarbu, kaip tik skleisti teigiamą Azijos pasaulio įvaizdį Europoje. Šis pagrindinis reliatyvizmas turėjo šaknis Jėzaus Draugijos dvasingume, jo Dvasinėse pratybose (Esercizi spirituali), kurios persmelkė visą Ordino struktūrą, ir per visą savo istoriją, pilną priešinimosi ir persekiojimo, Ispanijoje pas alumbrados, ir inkvizicinėje Europoje. Abu šiuos aspektus padėjo padaryti praktiškus, Istorinių, politinių ar geografinių aplinkybių neutralizavimo sistema, kurioje Draugija stengėsi išvengti išsiskirti ar būti apibūdinama pagal jos unikalias savybės, bet rinkosi bendrą gyvenseną: jų prieglobstis buvo anonimiškumas.

  • Organizuota: IIC
  • Bendradarbiaujant su: Facoltà di filologia dell’Università di Vilnius