Rugsėjo 24-26 d. Vilniaus mažojo teatro scenoje – Carlo Osvaldo Goldoni „Vasarotojų trilogijos“ pirmosios dalies „Vasarotojų karštinė“ premjera (rež. G. Tuminaitė).
„Pasaulis – knyga, iš kurios mokiausi daugiausiai“, – taip rašė vienas didžiausių italų dramaturgijos meistrų Carlo O. Goldonis. Ir šis pasaulis jo kūryboje kibirkščiuoja ir veržiasi neregėta jėga iš žmonių, jų pokalbių, kasdienių situacijų. Kurdamas paprastas, tikras, įtikinamas ir lengvai suprantamas istorijas, C. Goldonis vaizduoja žmonių santykius iš vidaus, sugebėdamas juos išskleisti visais atspalviais – paversdamas šiuos paties pasaulio metafora. Miglotų ateities perspektyvų kupiname ir nepaaiškinamo žiaurumo persmelktame XVIII amžiuje, kai tvyrojo nuojauta, kad Europa netrukus išgyvens lūžio tašką, visam laikui pakeisiantį visuomenės veidą, C. Goldonis yra esmingai žmogiškas, gebantis apgauti meile ir šiluma žmogų net tuomet, kai aršiai jį kritikuoja. Savo kūryba pranokdamas laiką dramaturgas užčiuopė modernaus žmogaus būklę bei jį kamuojančius rūpesčius, iškėlė moters, abejojusios įsišaknijusiu tradiciniu vaidmeniu visuomenėje, charakterio svarbą – šis jo meistriškumas puikiausiai atsiskleidžia didingąja „Vasarotojų trilogija“, sudaryta iš trijų kūrinių: „Vasarotojų karštinė“, „Vasarotojų nuotykiai“ ir „Po vasarojimo grįžus“.
Šį rudenį režisierė Gabrielė Tuminaitė Vilniaus mažajame teatre pristato pirmąją trilogijos dalį „Vasarotojų karštinė“. Livornas. Veikėjai karštligiškai ruošiasi išvykti vasaroti į užmiesčio vilas, o pirmame plane – Leonardo pavydas sužadėtinei Džiačintai, kuriai merginasi ir jaunasis Guljelmas. Desperatiškame skubėjime nepaisoma nei finansinių, nei moralinių normų, veikėjus apėmusi tuštybės manija. Jie tikisi, kad išvykę į vilas, tame magiškame „kitur“, jie išsipildys kaip žmonės, o problemos, nuo kurių bėga, savaime išsispręs. Bet greitai ima aiškėti, kad problema slypi kur kas giliau – visiškame negebėjime tvarkytis su savo gyvenimais, kurie visu greičiu skrieja prarajon. Veikėjams nuolat blaškantis tarp nerimo, pavydo, pykčio protrūkių ir susierzinimo, kūrinio tempas nesustodamas auga, dinamika kyla iki beprotybės, tartum apsėsti šios visuotinės evakuacijos, jie palieka prišiukšlintus ir išgrobstytus, nusiaubtus savuosius namus-teatrą ir išskuba kitur, ten, kur „geriau“, vildamiesi tapti tuo, kas jiems yra pažadėta: būti talentingesniais, gražesniais, labiau pripažintais.
Kūrybinio proceso metu su Vilniaus mažojo teatro komanda dirbo aktorinio meistriškumo konsultantas, žinomas Italijos teatro dėstytojas, aktorius ir režisierius Luciano Roman, kurį su Goldoni kūryba sieja ypatingas ryšys – jis yra vaidinęs daugybėje šio dramaturgo pjesių pastatymų visame pasaulyje. Massimo Castri 1995-1997 m. pastatyta integrali „Vasarojimo trilogijos“ versija, kurioje Luciano Roman atliko pagrindinį vaidmenį, Italijoje iki šiol laikoma etaloniniu kritinės režisūrinės interpretacijos pavyzdžiu. Luciano Roman su VMT kuriant šį projektą bendradarbiauja jau nuo 2024 metų — dar 2024-ųjų gruodį jis vedė meistriškumo dirbtuves šios teatro trupės aktoriams.
„Vasarotojų trilogiją“ iš italų kalbos vertė VU Italų kalbotyros ir literatūros katedros docentas dr. Dainius Būrė, o sklandų dialogą repeticijų metu padėjo užtikrinti vertėja Ieva Mažeikaitė-Frigerio.
„Vasarotojų trilogijos“ partneriai: Italijos ambasada Lietuvoje, Italų kultūros institutas Vilniuje.